Žvejams apie žuvis ir žvejybą

Kaip žvejoti avižėle

Žūklė avižėle viduržiemį, sausio -vasario mėnesiais labai sėkminga, o pavasarį, kovo – balandžio mėnesiais, poledinėje žūklėje avižėlė tiesiog nepakeičiama. Avižėle žvejojami ešeriai, pūgžliai, karšiai, kuojos, raudės ir kitos žuvys.

Continue Reading

Kuojų žvejyba

Kuojos tai bene labiausiai paplitusios žuvys, gyvenančios beveik visuose vandens telkiniuose. Kūnas sidabriškas su tamsia nugarėle, stambios kuojos – aukso spalvos. Nugaros ir uodegos pelekai pilki, kiti ryškiai raudoni arba oranžiniai. Akių rainelė raudona su tamsesne dėme viršuje. Kuojų pasitaiko sugauti net 45 cm ilgumo ir sveriančių iki 2 kg, o paprastai jos būna 10 – 15 cm ir sveria 100 – 400 g. Kuojos balandžio mėnesį pulkais plaukia iš ežerų į upes. Tuo metu labai ėdrios. Neršia gegužės pirmosiomis dienomis. Išneršusios kimba kiek prasčiau negu balandį. Vasarą įnoringos.

Continue Reading

šapalo gaudymas dirbtiniu masalu

Šapalą žvejoti yra nelengva, reikia gana didelių įgūdžių ir patirties. Mažas šapalas nėra grobuonis, bet stambesnis, kuris minta varlėmis, vėžiukais ir žuvimis, priešingybė mažajam. Pusės kilogramo šapalas dažnai puola ir didesnį dirbtinį masalą. Šapalus geriausia žvejoti tuoj pat po neršto, kuris būna balandžio mėnesį. Pavasarį, šapalas gaudomas dar esant drumstam vandeniui ir dirbtiniais masalais gaudoma ligi vėlyvo rudens.

Continue Reading

Salačio žvejyba

Beeinant sodria žole apaugusiais krantais, dažnai matai: čia pat, šalia – pūkšt! Lyg kas stambų akmenį į vandenį būtų metęs. Tai salatis, įsisukęs į aukšlių būrį, trinktelėjo savo stipria uodega. Nespėjo išsiskirstyti raibuliai, kai vėl stiprus smūgis uodega, posūkis, ir ėdrūno gerklėje dingsta dar kelios aukšlės. Ir vėl tyla… Salatį sugauti ne taip jau paprasta. Būdamas arti vandens paviršiaus ir turėdamas geras akis, jis greitai pastebi meškeriotoją ir masalo neima. Užmetimai spiningu arčiau kaip 50 – 60 m būna dar mažiau sėkmingi.

Continue Reading

Žuvys žiemą – poledinė žvejyba

Žiema. Ilgos naktys, trumpos dienos: nespėja išaušti, ir vėl temsta. Tačiau, nesigailėsi atsikėlęs anksti rytą. Nesvarbu, kad šaltukas spaudžia, kad danguje dar tebespingsi žvaigždės ir šaiposi pageltęs mėnulis. Kelkis ir keliauk – žuvys laukia. Nyku ant ežero. Nyku atrodo ir po ledu – jokios gyvybės. Bet ar iš tikrųjų taip? Dirstelėkime į povandeninį pasaulį šį šaltą rytą. Susipažinti su polediniu gyvenimu labai paprasta. Išsikirskite eketę ir prigludę prie ledo, prisidengę nuo dienos šviesos, pažvelkite gilyn.

Continue Reading

nėgė upinė

Upinės nėgės Lietuvoje įplaukia į Nemuną ir jo intakus Nerį, Nevėžį, o iš čia paplinta po mažesnius upelius, ypač gausu Kuršių mariose. Upines nėgės draudžiama gaudyti be nustatyta tvarka išduotų licencijų. Upinės nėges gaudomos tam tikrais cilindrinės ar kūgio formos bučiukais, kurie pastatomi atkreipta anga pavandeniui, kad plaukiančios į upes upinės nėgės lengviau į juos pakliūtų, arba tiesiog rankomis.

Continue Reading

starkis

Starkis - pailga, smailagalvė žuvis. Be smulkių dantų, žanduose turi po du didelius dantis, primenančius iltis. Nugarinių pelekų yra du; jie turi kietus duriančius spindulius. Nugara žalsvai pilka, pilvas baltas;…

Continue Reading

lydeka

Lydeka – tai stambi ir labai plėšri gėlųjų vandenų žuvis. kūnas pailgas, padengtas smulkiais žvynais. Lydeka užauga daugiau kaip 1,5 m ilgio ir sveria daugiau kaip 30 kg. Ši žuvis mėgsta maskuotis ir dėl savo slepiamos spalvos yra sunkiai pastebima. Kai trūksta žolės, tinkamą jai slėptuvę sudaro nukarusios į vandenį medžių šaknys, gulinčios dugne šakos arba dideli akmenys. Tik labai stambūs individai vengia seklių vietų ir tūno giliose duobėse.

Continue Reading

kuoja

Lietuvoje kuoja yra plačiai paplitusi respublikos ežeruose ir upėse. Kuojos laikosi netoli augalijos, arčiau pakraščių, stambesni egzemplioriai – giliau, esant ramiam orui, kuojos plaukioja atvirame baseino plote. Daug kuojų jauniklių galima aptikti įlankėlėse tarp augmenijos, kuriose jie randa šiltesnio vandens, užuovėjos, maisto. Pradedama žvejoti anksti pavasarį, nuslūgus potvynio vandeniui ir žvejojama visus metus. Nors kuoja gerai ima masalą visą dieną, tačiau rytais ir vakarais ji yra aktyvesnė.

Continue Reading

nėgė mažoji

Mažoji nėgės rūšis labai panaši į upinę nėgę, bet ekologiniu atžvilgiu skiriasi tuo, kad yra sėsli – visą gyvenimą praleidžia kur ir gimusi. Suaugusios mažosios nėgės virškinamasis traktas sunykęs ir netinka maistui priimti. Lervos (graužavirbos) labai didelės, savo didumu net didesnės už suaugusias būna iki 20 cm ilgio. Meškeriotojai anksčiau naudodavo masalui, šiuo metu jas draudžia gaudyti taisyklės.

Continue Reading

lydekos gaudymas spiningu

Lydekos pradedamos gaudyti praslinkus 10 – 45 dienų po neršto. Jos neršia kovo mėnesio pabaigoje arba balandžio pradžioje. Per žiemą išalkusi lydeka godžiai griebia masalą. Tuomet lydeka masalo labai nesirenka ir galima gaudyti įvairiais būdais, ir įvairiais dirbtiniais masalais. Kol vanduo dar skaidrus, dirbtiniai masalai naudojami didesni ir baltos spalvos. Pavasarinio gaudymo sezonas yra gana trumpas, todėl reikia atidžiai sekti lydekų nerštą. Rudens sezonas yra kibesnis ir ilgesnis. Gaudant spiningu, lydekos žvejojamos nuo balandžio pabaigos iki lapkričio arba net gruodžio mėnesio, kitaip sakant kol užšąla upės ir ežerai.

Continue Reading

žiobris

Žiobris greita, baugi dugninė žuvis. Kūnas pailgas, iš šonų suplotas. Nugara mėlynai pilkos spalvos, šonai ir pilvas sidabrinės spalvos. Krūtininiai, pilviniai ir analinis pelekai gelsvi, nugarinis ir uodeginis - pilki.…

Continue Reading

strepetys

Strepetys yra atsargus ir greit pasišalina iš įtartinos vietos, todėl gaudant reikia maskuotis, nemosuoti be reikalo kotu, nevaikščioti triukšmingai krantu. Kada vanduo kiek raibuliuoja, strepetys būna mažiau atsargus. Ima masalą greitai ir staigiai, todėl reikia laiku užkirsti. Užkirstas strepetys gana smarkiai priešinasi.

Continue Reading

skersnukis

Išoriniu pavidalu ir spalvomis skersnukis primena kuoją, tačiau nuo jos, kaip ir nuo visų kitų karpinių žuvų, skiriasi savo žiotimis, kurios atsirado snukio apačioje skersinio plyšio pavidalu. Skersnukis mėgsta laikytis upės tėkmės vidutinėje arba stiprioje srovėje, ypač kur greita srovė staiga lėtėjas ir pradeda gilėti. Mėgsta smiltingą ir akmenuotą dugną, kur yra stambių akmenų. Tokiose vietose paprastai būriuojasi vienodo amžiaus ir dydžio skersnukiai.

Continue Reading
  • 1
  • 2
Close Menu