populiariausi

karšis

Karšis mėgsta stovintį arba tik lėtai tekantį vidutinio gilumo vandenį. Lietuvoje yra daugelyje ežerų ir gilesnėse upėse. Tačiau daugiausia karšių yra Nemuno žemupyje ir Kuršių mariose; čia jie žvejyboje užima vieną iš pirmųjų vietų. Suaugusio karšio pagrindinę ganyklą sudaro vandens baseino dugnas, kur baigiasi vandens augalai ir prasideda turtingas lengvai pūvančių medžiagų dumblas. Tokiose vietose yra daug trūklių, nedidelių kirmėlių ir kitokių gyvūnų. Karšis savo siurbiamuoju žiočių aparatu juos puikiai moka išrankioti iš dumblo, rausdamasis jame iki 10 cm … karšis – toliau

Saulažuvė

Saulažuvės gyvena sekliuose ir nedideliuose ežeruose, lėtos tėkmės upių dalyse, mėgsta povandeniniais augalais apaugusias vietas, nemėgsta didelės srovės bei atvirų vietų. Saulažuvės šiltu metų laiku plaukioja dideliais tuntais arti vandens paviršiaus, vandeniui atvėsus saulažuvės pavieniui leidžiasi į gilumą. Saulažuves mėgsta medžioti plėšrios žuvys, ypač ešeriai ir … saulažuvė – toliau

Kartuolė

Kartuolė – judri, žaisminga ir graži karpinių šeimos žuvelė. Lietuvoje kartuolės dažniausiai sutinkamos didžiosiose upėse, jų senvagėse, Kuršių mariose, bei pratekančiuose ežeruose. Kartuolės mėgsta ramų vandenį, smėlio ar žvirgždo dugnu, vešlia augalija, nemėgsta stiprios srovės ir dumblėto dugno. … kartuolė – toliau

Vijūnas

Vijūno kūnas ilgas, plokščiais šonais. Uodegos pelekas suapvalėjęs. Žvynai smulkūs. Nugara geltonai ruda, šonuose – plati tamsi juosta, o jos viršuje ir apačioje po siaurą juodą juostelę. Visas kūnas išmargintas smulkiomis juodomis dėmelėmis. Lūpų kampuose turi po ataugėlę. Gyvena pelkėtų upių ir upelių dugne, veisiasi ežerų ir tvenkinių dumble, dažnai slepiasi žolių tankumyne. Minta smulkiais moliuskais, vabzdžių lervomis, kirminais. Visai neseniai vijūnas Lietuvoje buvo gana dažnas, tačiau dabar jų smarkiai sumažėję. Vijūnas įrašytas į Lietuvos raudinąją knygą,tad jį gaudyti … vijūnas – toliau

vėžiai

Vėžiai gyvena įvairiuose pratekančiuose bei švariuose vandenyse – įvairiose upėse, upeliuose, ežeruose. Dieną vėžys dažniausiai lindi pasislėpęs, ir tik vakare dažniausiai iki pat ryto palieka savo slėptuvę. Naktį vėžiai ropinėja dugnu ir ieško maisto. Vėžiai vasarą dažniausiai lindi stačių gilumų krantuose, po medžių šaknimis, įvairiais žolių kupstais, po kerplėšomis, ar akmenimis ir panašiose vietose, o žiemą laikosi gilumose. Vėžiai ėda viską ką randa: sraiges, varles, vabzdžius, jų lervas, žuvis, žuvų ikrus, muses, vandeninių augalų šaknis ir jų … vėžiai – toliau

nėgė upinė

Upinės nėgės Lietuvoje įplaukia į Nemuną ir jo intakus Nerį, Nevėžį, o iš čia paplinta po mažesnius upelius, ypač gausu Kuršių mariose. Upines nėgės draudžiama gaudyti be nustatyta tvarka išduotų licencijų. Upinės nėges gaudomos tam tikrais cilindrinės ar kūgio formos bučiukais, kurie pastatomi atkreipta anga pavandeniui, kad plaukiančios į upes upinės nėgės lengviau į juos pakliūtų, arba tiesiog … nėgė upinė – toliau

žiobris

Žiobris greita, baugi dugninė žuvis. Kūnas pailgas, iš šonų suplotas. Nugara mėlynai pilkos spalvos, šonai ir pilvas sidabrinės spalvos. Krūtininiai, pilviniai ir analinis pelekai gelsvi, nugarinis ir uodeginis – pilki. Prieš nerštą nugara darosi juoda, pilvas ir pelekai įgauna raudoną ir oranžinę spalvą. Patinams ant žvynų ir ant galvos atsiranda smulkių baltų karpų.

žiobris – toliau

ūsorius

Ūsoriaus kūnas pailgas, apvalus, be dėmių arba jos yra mažos, rausvos spalvos. Šonai ir nugara žalsvi, pilvas šviesus. Burna apatinė, pusmėnulio formos; jos priekyje yra pora ilgesnių ūselių, o kampuose – pora trumpesnių. Nugarinio ir uodeginio pelekų kraštai tamsūs, kiti pelekai šviesesni, rausvos spalvos. Nugarinis pelekas aukštas, truputį įlinkęs, jo ketvirtasis   spindulys   yra … ūsorius – toliau

šalvis upokšnių

Ši lašišinė žuvis, kaip ir vaivorykštinis upėtakis, taip pat kilusi iš Šiaurės Amerikos rytinės dalies ir gyvena srauniuose upeliuose bei turinčiuose su jais ryšį ežeruose. Upokšnių šalvis vandenyje slepiasi mažiau, negu upėtakis. Jis yra rimtas vietinio upėtakio konkurentas ir, kaip pastebėta, palaipsniui jį išstumia. Jo gyvenimo būdas yra toks pat, kaip ir upėtakio, tik jis yra mažiau baikštus ir mėgsta buriuotis, laikosi atviresnėse … šalvis upokšnių – toliau

upėtakis vaivorykštinis

Vaivorykštinio upėtakio tėvynė yra Šiaurės Amerika, jos ruožas nuo Aliaskos iki Kalifornijos. Dar praėjusiojo šimtmečio pabaigoje šis upėtakis buvo atgabentas į Vakarų Europą ir daugelyje šalių sėkmingai aklimatizuotas kalnų upeliuose. Gyvenimo būdu primena mūsų upėtakį, bet nuo jo skiriasi tuo, kad mažiau jautrus aukštesnei temperatūrai. Vandenyje turi būti pakankamai deguonies, o optimali vandens temperatūra – … upėtakis vaivorykštinis – toliau

dyglė trispyglė

Dyglių rūšys įdomios tuo, kad veisimosi periode jų patinukai iš vandeninių augalų, dažniausiai iš dumblių, darosi lizdus, į kuriuos patelės padeda ikrus. Šiuos ikrus patinai stropiai saugo, kol išsirita iš jų jaunos žuvelės. Dėl savo mažumo dyglė yra menkavertė žuvelė – žvejai galėtų ją naudoti nebent kaip masalą gaudant ešerį ir … dyglė trispyglė – toliau

strepetys

Strepetys yra atsargus ir greit pasišalina iš įtartinos vietos, todėl gaudant reikia maskuotis, nemosuoti be reikalo kotu, nevaikščioti triukšmingai krantu. Kada vanduo kiek raibuliuoja, strepetys būna mažiau atsargus. Ima masalą greitai ir staigiai, todėl reikia laiku užkirsti. Užkirstas strepetys gana smarkiai … strepetys – toliau

starkis

Starkis – pailga, smailagalvė žuvis. Be smulkių dantų, žanduose turi po du didelius dantis, primenančius iltis. Nugarinių pelekų yra du; jie turi kietus duriančius spindulius. Nugara žalsvai pilka, pilvas baltas; šonuose yra 8 – 12 tamsių dėmių, kurios dažnai sudaro skersai kūną einančius dryžius. Nugariniai ir analinis pelekai pilki, išmarginti tamsiomis dėmelėmis, kiti … starkis – toliau

šlakis

Šlakis daug kuo panašus į lašišą. Svarbiausi skirtumai: šlakio uodegos stiebelis storesnis, uodeginio peleko galas beveik tiesiai nukirstas; šonai sidabrinės spalvos; juose gausu tamsių dėmelių ne tik aukščiau šoninės linijos, bet ir žemiau jos. Lytiškai subrendusių žuvų, ypač patinų, šonuose gausiai atsiranda rausvų dėmelių. Jaunikliai tokios pat spalvos, kaip ir upėtakiai. Šlakis mažesnis … šlakis – toliau

skersnukis

Išoriniu pavidalu ir spalvomis skersnukis primena kuoją, tačiau nuo jos, kaip ir nuo visų kitų karpinių žuvų, skiriasi savo žiotimis, kurios atsirado snukio apačioje skersinio plyšio pavidalu. Skersnukis mėgsta laikytis upės tėkmės vidutinėje arba stiprioje srovėje, ypač kur greita srovė staiga lėtėjas ir pradeda gilėti. Mėgsta smiltingą ir akmenuotą dugną, kur yra stambių akmenų. Tokiose vietose paprastai būriuojasi vienodo amžiaus ir dydžio … skersnukis – toliau

gružlys

Gružliai yra dugninės žuvys, gyvena būriais, dėl savo spalvos sunkiai pastebimi. Mėgsta daugiau švarų vandenį, smėlėtą, žvirgždėtą dugną. Alkani gružliai puola grobį visu būriu, o sotūs yra labai atsargūs. Gružlio žvejyba yra gera mokykla pradedantiesiems. Patyrę žvejai jį vertina kaip lengvai pagaunamą ir gerą masalą lydekai bei starkiui. Nepaisant mažo dydžio, gružlys smarkiai priešinasi, bet dažniausiai velkamas be didesnių … gružlys – toliau

seliava

Žvejojama tiktai anksti rytą ir vėlai vakare, kada iš vandens gelmių ji iškyla į paviršių ir medžioja vabzdžius. Tinkamiausias gaudymo būdas – muselinė. Masalas – įvairūs vabzdžiai ir dirbtinės muselės. Seliavą galima gaudyti ir žiemą iš po ledo, 10—12 metrų gylyje. Daug kur brakonieriai gaudo tinklais, darydami didelę žalą gamtai. Minta išimtinai zooplanktonu, daugiausia smulkučiais šakotaūsiais ir irklakojais vėžiagyviais, kurių visuomet yra … seliava – toliau

sazanas (karpis)

Sazanas yra stipri ir labai gudri žuvis, todėl sportiniu požiūriu labai vertinama. Kova su užkirstu sazanu būna audringa. Jo judesiai yra staigūs ir greiti. Užkirstas sazanas staiga neria į dugną, paskui metasi į šonus ir labai blaškosi, mėgindamas atsikabinti nuo kabliuko arba pasislėpti … karpis (sazanas) – toliau

Puslapis 1 iš 3123

Hey.lt - Nemokamas lankytoj skaitliukas