Nors tai ir karpinė žuvis, bet savo smarkiai riestomis į viršų žiotimis, suplotais šonais bei sidabrine spalva ji daugiau primena silkę. Savo papročiais jos primena aukšles. Ožka žvejojama šiltesniuoju metų laiku, dažniausiai museline. Ožkos mėgsta būriuotis, todėl vienoje vietoje jų galima pagauti bent keletą. Dažnai ožka ir neužkirsta užsikabina ant … ožka – toliau
|
||||||
|
Meknė, literatūroje kartais neteisingai vadinama šapalu, jos kūno spalva kiek tamsesnė už kitų karpinių žuvų ir kinta priklausomai nuo metų laiko, žuvies amžiaus, lyties, gyvenamosios vietos. Nugara tamsi, mėlynu arba žaliu atspalviu, galva aukso blizgesio, šonai mėlynai pilki, pilvas sidabro spalvos. Nugarinis ir uodeginis pelekai tamsūs, o kiti pelekai rausvi arba raudoni. Rudenį … meknė – toliau Lynas gyvena Europoje, išskyrus vandens baseinus, priklausančius Arkties vandenynui. Lietuvoje lynų tarpsta dumblėtu dugnu stovinčiuose arba lėtai tekančiuose vandenyse. Deguonies atžvilgiu nelabai reiklus, todėl gyvena ir tokiuose ežeruose, kur kitos žuvys žiemą nutrokšta. Aplamai lynas yra mažai paslanki žuvis ir toli nemigruoja, t. y. tipinga dugninė žuvis. Didžiąją paros dalį lynai praleidžia povandeninių augalų tankynėse, besirausdami … lynas – toliau Karosas labai paplitęs mūsų stovinčiuose vandenyse. arosai mėgsta uždumblėjusius ežeriukus, užžėlusias upių senvages, užleistus tvenkinius ir kūdras. Jie puikiai išgyvena ir sparčiai veisiasi ten, kur jokia kita žuvis negali išsilaikyti. Lengvai pakelia rūgščią uždurpėjusio vandens reakciją ir tenkinasi minimaliu deguonies kiekiu vandenyje. Minta įvairiais vandeniniais gyvūnais (trūkliais, smulkiais moliuskais ir t. t.) su vandeninių augalų dalių ir dumblo priemaiša. Karosas yra labai gajus – pintinėje su šviežia žole jis išbūna gyvas apie parą, o smulkūs karosai yra puikus masalas plėšrioms žuvims … karosas – toliau Ešeriai priklauso prie labiausiai paplitusių vidaus vandenų žuvų. Stambūs ešeriai yra labai plėšrūs – jie ilgai persekioja savo grobį, kuris kartais būna didesnis už patį ešerį, puola taip pat ir mažesnius ešerius. Plėšikauja ešerys dienos … ešerys – toliau Tai greita žuvis, užauganti iki 9—13 cm, retai iki 15 cm ilgio ir 90g svorio. Srovinę aukšlę lengvai galima atskirti nuo paprastosios iš šoninės linijos, kuri abiejuose kraštuose turi siauras juodų taškų juostas, todėl atrodo lyg dviguba ir labai ryški. Lietuvoje šių žuvų dažnai sutinkama sraunesnėse upėse. Srovinė aukšlė vandenyje laikosi kiek giliau, negu paprastoji … aukšlė srovinė – toliau Lydeka – tai stambi ir labai plėšri gėlųjų vandenų žuvis. kūnas pailgas, padengtas smulkiais žvynais. Lydeka užauga daugiau kaip 1,5 m ilgio ir sveria daugiau kaip 30 kg. Ši žuvis mėgsta maskuotis ir dėl savo slepiamos spalvos yra sunkiai pastebima. Kai trūksta žolės, tinkamą jai slėptuvę sudaro nukarusios į vandenį medžių šaknys, gulinčios dugne šakos arba dideli akmenys. Tik labai stambūs individai vengia seklių vietų ir tūno giliose … lydeka – toliau Sykas panašus į seliavą, bet už ją daug stambesnis, be to, gyvena dugne. Jo nugara melsva, šonai ir pilvas sidabrinės spalvos. Užauga iki 3 kg. Lietuvoje sykų yra Kuršių mariose ir Platelių ežere. Ši žuvis seniau buvo įveista kai kuriuose rytų Lietuvos ežeruose (Lūšių, Trakų ež.). Sykas yra jautrus šilumai, gyvena mūsų vandenų gelmėse. Kaip ir visos lašišinės žuvys, jis yra jautrus deguonies stokai, todėl tinkamos jam sąlygos yra tik kai kuriuose … sykas – toliau Didstintė – tai jūrinė stintos forma, užtinkama mažesnio druskingumo jūrų plotuose, ypač arčiau upių žiočių. Didstintė dažniausiai užauga 15-20 cm ilgio ir 20-35 g svorio, kartais pasitaiko iki 30 cm ilgio ir 75 g svorio. Stintelė – tai ežerinė stintos forma. Abejos šviežios žuvys turi specifinį, aštrų, panašų į agurkų kvapą. Stinta gaudoma nuo birželio iki lapkričio mėnesio, geriausia gaudyti anksti rytą ir vėlai vakare. Ji žvejojama 2-2,5 m gylyje. … stinta – toliau Lietuvoje gyvena švariose, srauniose upėse, pavyzdžiui, Merkyje ir jo intakuose, Neryje, Žeimenoje ir kitose upėse. Kiršlys yra tikra upių žuvis. Mėgsta upes graužėtu ir akmenuotu dugnu, kur greta sraunių vietų pakaitomis esti ir ramios gelmės. Kiršlys palyginti nėra itin baikštus, todėl, pagavus vieną, toje pačioje vietoje jų galima pagauti ir daugiau. Tačiau kiršlys gerai mato ir yra labai … kiršlys – toliau Lietuvoje kuoja yra plačiai paplitusi respublikos ežeruose ir upėse. Kuojos laikosi netoli augalijos, arčiau pakraščių, stambesni egzemplioriai – giliau, esant ramiam orui, kuojos plaukioja atvirame baseino plote. Daug kuojų jauniklių galima aptikti įlankėlėse tarp augmenijos, kuriose jie randa šiltesnio vandens, užuovėjos, maisto. Pradedama žvejoti anksti pavasarį, nuslūgus potvynio vandeniui ir žvejojama visus metus. Nors kuoja gerai ima masalą visą dieną, tačiau rytais ir vakarais ji yra … kuoja – toliau Lašiša paplitusi išilgai visų Šiaurės Atlanto ir dalies Šiaurės Ledjūrio pakraščių. Šiaurėje jos gausu Baltijoje ir Šiaurės jūrose, pietvakariuose siekia Biskajos įlanką ir net Portugaliją. Taip pat yra ir šiaurės Amerikos pakraščiuose, kuriuos skalauja Atlanto vandenynas. Lašišą geriausia meškerioti museline, Kotas imamas labai stiprus, ilgas, dvirankis, jis dar vadinamas lašišiniu. Valas turi būti taip pat … lašiša – toliau Sterlė – viena vertingiausių žuvų rūšių. Ji yra įveista Nemuno žemupyje, atskiri jos individai būdavo pagaunami Kuršių mariose. Sterlė priklauso eršketinių žuvų šeimai. Minta smulkiais dugniniais gyvūnais. Gerai auga ne tik upėse, bet ir tvenkiniuose. Sterlė paprastai laikosi gilesnėse upės vagos vietose, kuriose yra stipri srovė ir smėlio, žvyro arba žvirgždo dugnas. … sterlė – toliau Mažoji nėgės rūšis labai panaši į upinę nėgę, bet ekologiniu atžvilgiu skiriasi tuo, kad yra sėsli – visą gyvenimą praleidžia kur ir gimusi. Suaugusios mažosios nėgės virškinamasis traktas sunykęs ir netinka maistui priimti. Lervos (graužavirbos) labai didelės, savo didumu net didesnės už suaugusias būna iki 20 cm ilgio. Meškeriotojai anksčiau naudodavo masalui, šiuo metu jas draudžia gaudyti … nėgė mažoji – toliau  Vėgėlė yra vienintelis gėluose vandenyse gyvenantis menkių šeimos atstovas. Kūnas apvalus, uodega iš šonų suplota, į galą plonėjanti. Galva plati, iš viršaus suplota, pasmakrėje yra ūsas. Burna plati, joje yra daug nedidelių dantų, apatinis žandas kiek trumpesnis. Oda stora, minkšta, labai slidi. Žvynai smulkūs, ploni ir giliai odoje paslėpti. Nugara ir šonai pilkšvai žalsvi arba gelsvi su juodai rusvomis dėmelėmis ir juostomis, pilvas purvinai šviesus. Visi pelekų spinduliai minkšti. Nugariniai pelekai yra du – antrasis ir analinis labai … vėgėlė – toliau Ungurių veisimąsi pavyko išaiškinti tik XX a. pirmajame ketvirtyje. Jau nuo seniai buvo žinoma, kad gyvenantieji gėluose vandenyse unguriai, pasiekę atitinkamą dydį, tamsiomis naktimis sprunka iš ežerų į upes, o iš čia į jūras ir niekad daugiau … ungurys – toliau Upėtakis yra lašišinių šeimos žuvis, kuri nuo savo giminaičių skiriasi apvaliu kūnu ir trumpu buku snukiu. Upėtakis yra viena gražiausių žuvų, aptinkamų mūsų vandenyse. Jo standus, darnus kūnas padengtas smulkiais sidabriniais žvynais, nugara alyvinės žalios spalvos su tamsiais ruožais, šonai žalsvai gelsvi su juodomis, baltomis, raudonomis arba oranžinėmis … upėtakis margasis – toliau Aukšlės – labai judrios ir bailios žuvytės; laikosi būriais viršutiniuose vandens sluoksniuose; mėgsta lėtai tekantį vandenį. Aukšlė kimba savotiškai. Pastebėjusi masalą, ji tuojau priplaukia ir ima jį čiupinėti. Plūdė tuo metu pradeda virpėti. Po to aukšlė stipriai traukia masalą gilyn, o kartu ir plūdę. Šiuo momentu reikia silpnai užkirsti ir neskubant … aukšlė paprastoji – toliau |
||||||
| Copyright © 2010 žuvys ir jų gaudymas – zvejosvetaine.lt - All Rights Reserved. | Susisiekti | ||||||