Čia rasite kelių žvejų pastebėjimus kaip gaudyti salačius spiningu. Nors jie nepretenduoja į profesionalus, tačiau yra pagavę ne vieną salatį.
Salatis energinga ir dar gana paslaptinga žuvis, daugelio žvejų neišsipildžiusi svajonė. Yra dienų, kai salačio nepastebėti tiesiog neįmanoma. Jis šėlsta vos ne po visą upę, pliaukši, muša ir visokiais kitokiais būdais stengiasi privilioti žveją. Dažniausiai tai būna saulėtomis ir ramiomis dienomis. Tokio šėlsmo metu imu pjautą blizgę ir einu viliot salačio. Dažnai tenka ištisą pusdienį šukuoti masalu salačio taką, kol galų gale įmeti jį į reikiamą vietą reikiamu metu. Stengiuosi blizgę traukti netoli vandens paviršiaus, nes ten susitelkusios aukšlės, kurias salatis gaudo. Nors tai ir pats neišradingiausias, tačiau man sėkmingiausias būdas. Tiesa, jis veikia, kai salatis pliaukši ne kitame krante.
Kartais salatis muša uodega visai šalia, o dažnai tiesiog po žvejo kojomis. Dažniausiai tokiu atveju pjautinę blizgę dedu šonan ir traukiu ilgą ir baltą sukriukę Mepps. Sukriukę kai kas riša per suktuką, ar netgi keletą jų, kad nesupintų valo, o aš rišu tiesiai prie valo, nenaudoju jokiu metalų, tiesiog valas ir sukriukė. Atsistoju nuo pliauškėjimo vietos pasroviui, metu prieš srovę ir traukiu. Man šis būdas yra gana rezultatyvus, nors turi keletą trūkumų. Pirmiausiai atstumas iki žuvies būna pakankamai didelis, ir kartais salatis išsibaido. Tam turi reikšmės ir vėjo stiprumas ir kranto statumas ar žolėtumas. Po to – pakrantėse neretai pasitaikančios mažosios lydekaitės. Tokio dydžio masalas kaip 1 ar 2 dydžio sukriukė, paprastai tiesiog nukandama.
Dabar bandau kitą būdą ir kitą masalą. Kabinu mažesnį voblerį, atsistoju aukščiau salačio buvimo vietos, metu išilgai kranto ir leidžiu srovei panešti masalą dar kokius 5 – 10 metrų. Po to pradedu traukti ir žaisti vobleriu. Stengiuosi jį išlaikyti kiek galima ilgiau toje pačioje vietoje, kur mačiau salatį. Dažnai, taip pažaidus, sulaukiu salačio smūgio.
Būna kad salatis muša nei arti žvejo, nei toli. Tada bandau ir pjautinę blizgutę ir mažutį voblerį. Šiuo atveju stengiuosi atsistoti kiek aukščiau prieš srovę nuo salačio ir mesti voblerį taip, kad traukiant jis kuo ilgiau užsilaikytų tame ruože, kuriame tikiuosi salačio. Atsistojus tiesiai – salatis išsigąsta ir nuplaukia, be to vobleris, plaukdamas stačiu kampu į krantą, dažniausiai aplenkia salačio buvimo vietą.
Dar būna dienų, kai salačio nesimato. Tai nebūtinai reiškia, kad salatis nemedžioja. Jis medžioja, tik gerokai giliau. Tokiu atveju kabinu pjautą blizgę ir stengiuosi traukti lėčiau ir giliau. Vietas renkuosi tas pačias, kaip ir gaudant salatį, kai jis maitinasi paviršiuje. Dažnai traukiant palei dugną, tenka palikti blizgę užsikabinusią už dugno nelygumų. Jei nepadeda blizgės – bandau voblerius.
Loading ...