Daugelio žvejų karjeros pradžia yra plūdinė meškerė. Net ir mėgstantis kitą žvejybos būdą žvejys, mėgsta paimti plūdinę meškerę į rankas ir pagaudyti kuojų, aukšlių karosų, plakių ar puskaršių. Labiau prijaučiantis ir į tikslesnę – karšių, lynų, aukšlių ar karosų žūklę išsiruošia. Keista, bet gana dažnas laimikis tokio žvejo laimikis yra ešeriai. Ir ne kokie nors neužaugėliai, o gana dideli.
Plūdinė meškerė – tai meškerykotis, ritė, valas, plūdė, svareliai, pavadėlis, kabliukas.
Dažniausiai prie ežerų nuvykstama nežvejoti, o šiaip, su šeima ar draugais pasėdėti. Tuomet žvejyba nėra pagrindinis tikslas. Suruošiama meškerė, kabinamas papuolęs po ranka masalas, kuris metamas į manomai žuvingą vietą, tada stebima plūdė. Taip sėdima ir žiūrima į ją, kai jos nepastebima – traukiama ir ištraukiama 10gramų kuojytė, o jei plūdė stovi užmestoje vietoje, nesivarginama net slieko pakeisti. Taip sugaunamos keletas žuvyčių, kai sekasi ir daugiau, tačiau tai nėra tikroji plūdinė žūklė. Laimikis tinkamas nebent katinui pasmaguriauti. Aišku, kartais pavyksta pagauti 500gramų sveriantį karšiuką, tuomet žvejyba vadinama jog tikrai pasisekė.
Kiti išsiruošia į žvejybą ankstų rytą numatytam ežere, atvykę sutvarko įrankius, užmeta į tam tikrą vietą ir stebi plūdę, tai tęsiasi maždaug 15 – 20 min. Jei nekimba, dažniausiai pradedama nervintis, ieškoma priežasčių kodėl nekimba, dažniausiai pastebimas blogas oras, apsiniaukusi ar giedra diena, nusipirkti prasti sliekai ir pan. dažnai keičiama žvejybos vieta, daug šeriama skirtingose vietose. Šiuo atveju rezultatai būna netgi prastesni nei pirmuoju atveju.
Tikra plūdinė žūklė nors ir panaši, tačiau yra kitokia. Žvejas atvyksta, susiruošia, užmeta, stebi plūdę, karts nuo karto mesteli pašarų. Šių žvejų laimikis dažnai būna kelis kart geresnis nei pirmiau minėtų žvejų.
Loading ...