populiariausi

žuvys

meknė

Meknė, literatūroje kartais neteisingai vadinama šapalu, jos kūno spalva kiek tamsesnė už kitų karpinių žuvų ir kinta priklausomai nuo metų laiko, žuvies amžiaus, lyties, gyvenamosios vietos. Nugara tamsi, mėlynu arba žaliu atspalviu, galva aukso blizgesio, šonai mėlynai pilki, pilvas sidabro spalvos. Nugarinis ir uodeginis pelekai tamsūs, o kiti pelekai rausvi arba raudoni. Rudenį meknės patamsėja. Ypač jos yra gražios neršto metu -  tuomet kūnas įgauna metalinį blizgesį, galva ir žiaunų dangteliai pasidaro auksinės spalvos, nugarinis ir uodeginis pelekai raudono atspalvio, o poriniai pelekai – ryškiai raudoni, patinų galvos ir žvynai apsidengia gelsvos spalvos spuogeliais. Meknės žvynai, palyginus su šapalo, yra smulkūs. Nugarinis pelekas atrodo lyg nupjautas, prasideda virš pilvinių pelekų pamatų vidurio arba virš jų užpakalinės dalies. Analinis pelekas lyg nupjautas arba kiek išlenktas.

meknėMeknės gyvena vidurinėje ir šiaurinėje Europoje. Lietuvoje užtinkama Kuršių mariose, Nemune ir Neryje, taip pat Pabradės, Ignalinos, Zarasų ir kitų rajonų didesniuose ežeruose ir upėse.

Meknės yra greitos, bailios ir atsargios žuvys – gyvena nedideliais būriais arba pavieniui ir nuolat keičia savo buvimo vietą. Mėgsta švarų ir šaltesni vandenį, vietas, kuriose dugnas smėlėtas arba smėlėtas su dumblu. Neršia meknės gegužės mėnesį, dažniausiai kur žvirgždėtos, smėlėtos arba augalais apaugusios vietos, pliaukšėdamos rytais ir vakarais, o esant šiltam orui – visą naktį. Vislumas – 30 000 – 100 000 ikrelių. Ikreliai lipnūs, apie 2 mm skersmens. Ketverių metų meknės turi apie 20 cm ilgio ir 200 g svorio, dvylikos metų – apie 40 cm ilgio ir 6 – 8 kg svorio. Subręsta penktaisiais gyvenimo metais.

Meknės minta vabzdžiais ir jų lervomis, smulkiais moliuskais, kirmėlėmis, dumbliais, didelės meknės naikina kitų žuvų ikrelius ir jauniklius, puola vėžius, ypač nėrimosi metu. Jaunikliai minta smulkiais vėžiagyviais. Tvenkiniuose ir akvariumuose auginama auksinė meknės forma, vadinama orfa (Leuciscus idus var. orphus), kurios kūnas ir pelekai yra raudoni arba oranžiškai auksinės spalvos. Orfos geruose tvenkinių ūkiuose auga greičiau už minėtas meknes.

Meknė pradedama žvejoti pavasarį, nuslūgus potvynio vandeniui. Pavasarį ji ima masalą 10 – 15 dienų, o vėliau palaipsniui kibimas blogėja. Pakilus vandens temperatūrai iki 12 – 15°, meknė pradeda ruoštis nerštui ir visai nustoja, kibti. Tiktai tuomet, kai pradeda atsirasti laumžirgių, meknė keletą dienų noriai ima jų lervas. Meknė geriausiai kimba tuojau po neršto – šiuo laiku ji ima masalą beveik visą parą. Pastebėta, kad šis meknės kibimas sutampa su ievos žydėjimu, kai vandens temperatūra būna maždaug 15 – 18°. Meknė žvejojama iki rudens. Ji gali būti žvejojama visą parą, bet geriausiai kimba ryte ir vakare bei šviesiomis naktimis. Vidurdienį ir vidurnaktį masalą ima silpnai. Meknę reikia jaukinti.

meknė pagautaMeknė laikosi gilesnėse upėse ir pratekančiuose ežeruose, kur dugnas dumblinas, smėlėtas ar žvirgždėtas ir vidutinė tėkmė. Ji gaudoma užtakiuose, duobėse, riboje tarp švaraus ir drumsto vandens, prie nuskendusių kerplėšų, molio luitų ar akmens, prie stačių krantų po nukarusiomis medžių ar krūmų šakomis. Nakties metu meknė gaudoma ir seklesnėse vietose bei arti krantų. Vasarą pavakariais meknę galima sėkmingai gaudyti ten, kur ji vandens paviršiuje gaudo nukritusius vabzdžius, kartais net iššokdama iš vandens.

mekne iesko grobioMeknė žvejojama museline, spiningu, plūdine, palaidyne, dugnine. Geriausia gaudyti palaidyne ir plūdine. Masalas – trūklio lervos, sliekai, šutinti grūdai, duona, apsiuvos, dumbliai. Masalas turi būti per 3 – 5 cm nuo dugno. Gaudoma rytais ir vakarais. Dugnine meknė gaudoma nuo sutemų iki aušros. Masalas – sliekai. Meknę galima žvejoti ir museline, ypač pavakariais. Stambios meknės pagaunamos ir spiningu. Spinigo masalu dažniausiai renkamasi besisukančios blizgės – mepsai.

Gaudant palaidyne ar plūdine, meknė masalą ima gana staigiai, iš karto panardindama plūdę; šiuo momentu reikia užkirsti. Gaudant dugnine, masalą meknė ima atsargiai ir silpnai tampo valą. Užkirsti reikia tada, kai jaučiamas valo tempimas.

Užkirsta meknė priešinasi gana smarkiai, tačiau kiek pasivarčiusi iškyla į vandens paviršių. Pritraukta prie kranto dar priešinasi, bet greitai nuvargsta ir pasiduoda. Kadangi meknės mėgsta buriuotis, tai vienoje vietoje jų galima pagauti bent keletą. Meknę galima gaudyti ir žiemą, ypač po pirmoje ledo, ir artėjant pavasariui.

Meknė – Leuciscus idus, meknys, Ide, Orfe, Aland, язь.

Dalintis:

  • Google Bookmarks
  • Facebook
  • Twitter
  • LinkedIn
  • Live
  • Yahoo! Bookmarks
  • MySpace
  • Digg
  • Sphinn
  • del.icio.us
  • Mixx
  • MSN Reporter

2 comments to meknė

Leave a Reply

 

 

 

You can use these HTML tags

<a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>


Hey.lt - Nemokamas lankytoj skaitliukas